Kodėl armijos susidorojimas Mianmare yra ASEAN krizė

„Paleisti narius, kurie nesilaiko tarptautinių normų ir taisyklių, yra sunkus, bet būtinas sprendimas, kurį ASEAN turi priimti“, – sako Rahulas Mishra.

Mianmaras, Mianmaro smurtas, Mianmaro perversmas, Mianmaro protestai, Mianmaro protesto priežastis, kodėl žmonės protestuoja Mianmare, Mianmaro santykiai su ASEAN, indėnai reiškia nuomonęMaždaug 70 civilių jau žuvo taikiai protestuodami prieš Mianmaro karinę chuntą. (AP nuotrauka)

Parašė Rahul Mishra

Vasario 1-osios perversmas ir besitęsiantis smurtas Mianmare sukrėtė pilietines visuomenes ir vyriausybes visoje Azijoje. Maždaug 70 civilių jau žuvo taikiai protestuodami prieš Mianmaro karinę chuntą. Pilietinio nepaklusnumo judėjimas, vadovaujamas vyriausybės tarnautojų, taip pat susiduria su žiauriu Mianmaro saugumo agentūrų slopinimu. Nepaisant susirūpinimo, tarptautinei bendruomenei taip pat nepavyko atkurti normalumo.

Be abejo, demokratijos atkūrimas, kad ir koks jis būtų ydingas ir būtų daugumos valdomas Aung San Suu Kyi vadovaujamos NLD (Nacionalinės demokratijos lygos) valdymo, artimiausiu metu neįsivaizduojamas – bent jau ne taikiai. Status quo ante priklauso nuo išorinės intervencijos pagal Jungtinių Tautų R2P (teisė į apsaugą) nuostatą, kuri dar nepatraukė JT ST narių vaizduotės ir vargu ar tai padarys ateityje.

Mianmaro galvosūkis dar kartą atskleidė ASEAN (Pietryčių Azijos valstybių asociacijos) pažeidžiamumą ir trūkumus. 10 narių Pietryčių Azijos blokas, kurio narys Mianmaras yra nuo 1997 m., susiduria su tarptautine reakcija. Ir Kinija, ir JAV skatino ASEAN sėdėti vairuotojo vietoje ir rasti išeitį. Akivaizdu, kad ilgai puoselėtas ASEAN reikalavimas, kad ASEAN būtų centrinis, jam atsisakoma, todėl jis yra priblokštas, susiskaldęs ir dažniausiai neveiksmingas.

Siekdamas paimti gabalus, ASEAN kovo 2 d. sušaukė skubų virtualų susitikimą, kuriame buvo parodyti gilios institucinės dilemos simptomai. Nepaisant griežtos Indonezija-Malaizija-Singapūras trijulės pozicijos, susitikimas negalėjo duoti apčiuopiamų rezultatų. Nenorėdami taikyti sankcijų ar baudžiamųjų priemonių Mianmarui, Tailandui ir Vietnamui prisidėjo prie 2021 m. ASEAN pirmininko Brunėjaus pareiškimo sušvelninimo. Vietnamas, šiuo metu nenuolatinė JTST narė, savo JT pareiškimuose nesukritikavo perversmo ir demokratijos slopinimo Mianmare. Tailando sprendimas uždrausti užsieniečių protestus taip pat nukreiptas prieš perversmą nusiteikusius Mianmaro emigrantus ir darbuotojus.

Akivaizdu, kad dešimtmečių senumo ASEAN nesikišimo į narių vidaus reikalus tradicija ir konsensusu pagrįstas požiūris, tinkamai įtvirtintas ASEAN chartijoje, daugelį metų buvo naudojamas kaip pasiteisinimas dėl jos neveiklumo sprendžiant regionines humanitarines ir normines krizes. Nesvarbu, ar tai buvo rohinjų genocidas, stebimas Suu Kyi, ar 2014 m. Tailando perversmas, ar Dutertės narkotikų karas, ASEAN patogiai tylėjo. Neturėdamas jokio nenumatytų atvejų mechanizmo tokioms krizėms įveikti, ASEAN vėl susiduria su savo baisiausiu košmaru.

Dešimtajame dešimtmetyje Šaltojo karo pabaiga ir sėkmė sprendžiant Kambodžos krizę paskatino ASEAN susisiekti su potencialiais nariais. Vietnamas ir Mianmaras tame sąraše buvo labai svarbūs. Siekdamas paremti Mianmaro kandidatūrą, Tailandas pasiūlė konstruktyvaus dalyvavimo idėją, pabrėždamas, kad Mianmaro izoliacija davė priešingų rezultatų, todėl ASEAN turėtų visapusiškai įtraukti Mianmarą ir įtikinti chuntą atkurti demokratiją.

Po dviejų dešimtmečių autoritariniai režimai kontroliuoja ne tik Mianmarą, bet ir Tailandą. Konstruktyvaus įsitraukimo siekimas atveria ASEAN galimybes įsigilinti, reformuotis ir prireikus sumažinti jų skaičių. Atleisti nares, kurios nesilaiko tarptautinių normų ir taisyklių, yra sunkus, bet būtinas sprendimas, kurį ASEAN turi priimti ne dėl kitų, o dėl savo pačių.

Pirma, nuo pat įkūrimo Mianmaras nepakankamai prisidėjo prie ASEAN regionizmo. Kaip viena iš mažiausiai išsivysčiusių ASEAN šalių, ji dažniausiai išliko laisvamaniška. Skirtingai nei Vietnamas, jis išliko grynuoju lėšų ir technologijų gavėju ir nesugebėjo įnešti apčiuopiamų įnašų. Net ir kalbant apie 2011–2015 m. demokratines reformas, Mianmaras padarė šį perėjimą ne dėl ASEAN; taip pasielgė dėl generolų baimės dėl stipresnių B. Obamos administracijos diplomatinių-karinių veiksmų.

Dešimtajame dešimtmetyje Mianmaro įtraukimas į ASEAN suteikė jam labai reikalingą teisėtumą, dėl kurio jis varžėsi. Net ir šiandien ASEAN (netyčia) veikia kaip diplomatinis skydas, saugantis Mianmarą nuo griežtų tarptautinių veiksmų. Konstruktyvus ASEAN įsitraukimas paskatino beveik visus dialogo partnerius užmegzti ryšius su Mianmaru, neatsižvelgiant į norminius klausimus. Įdomu, kaip 2000-ųjų pradžioje JAV įvestas sankcijas apeidavo jos pačios Azijos partneriai.

Netgi per beveik demokratinį Suu Kyi vadovaujamos NLD valdymą, daugybė žiaurumų prieš rohinjų mažumas sukrėtė ASEAN. Dažni Indonezijos ir Malaizijos protestai atskleidė NLD vyriausybę, blogai atspindėjo ASEAN vienybę ir atskleidė jos normatyvinių pajėgumų trūkumus.

Žvelgiant į priekį, praktinis ASEAN žingsnis galėtų būti aktyvios jos tarnybos, siekiant derėtis su Mianmaro chunta dėl grįžimo prie demokratijos. Indonezijos vadovaujama minišalė komanda taip pat gali duoti apčiuopiamos naudos, jei ASEAN bus įsipareigojusi rasti tiesioginį sprendimą. Indonezijos minišalė šaudyklų diplomatija sprendžiant Preah Vihear ginčą jau įrodė savo veiksmingumą.

Mianmaro niekšybė yra užmaskuota palaima ASEAN, kurios nesugebėjimas imtis tvirtų ryžtingų žingsnių susilpnino ją tiek regioniniu, tiek tarptautiniu mastu. Slapta Tailando ir Vietnamo parama Mianmarui yra dar vienas blogas precedentas, kuris dar labiau sumažintų ASEAN normatyvines dimensijas. Kad ir kaip drastiškai tai skambėtų, ASEAN labai reikia reformos žingsnių.

Nuo sutelkimo į steigimą-5, kvalifikuotos daugumos įgyvendinimo, ASEAN chartijos peržiūros ir generalinio sekretoriaus įgaliojimų suteikimo iki ASEAN tarpvyriausybinės žmogaus teisių komisijos veikimo – visi veiksmai yra neatidėliotini.

Atsižvelgdama į savo ribotą įtaką Mianmarui, ASEAN trijulė turėtų apsvarstyti galimybę susiaurinti ryšius su Mianmaru, o vėliau turėtų būti taikomos sankcijos ir ryšių sustabdymas. Kruopšti SSGG analizė rodo, kad chunta būtų blogesnė, jei ASEAN imtųsi sankcijų. Tačiau ji turi užtikrinti, kad paprasti Mianmaro žmonės nenukentėtų.

ASEAN sumažinimas ne tik sustiprintų jos norminius įsipareigojimus, bet ir paskatintų dialogo partnerius (Japoniją, Kiniją, Korėją ir kt.) užimti griežtesnę poziciją. Be jų aktyvios pagalbos nepavyktų nei sankcijų, nei ASEAN mažinimo.
Daugelį metų ekspertai ginčijosi dėl ASEAN mažinimo, kad ji taptų norinčiųjų koalicija. Mianmaro perversmas atnešė momentą, kai ASEAN galėjo rimtai išnagrinėti savo taisykles ir normas bei susimažinti save, kad nekiltų pavojus tapti neveiksmingu ir nereikalingu.

(Rašytojas yra Malajos universiteto vyresnysis dėstytojas)