Nuo 1947 m. mes daug pasiekėme. Tačiau yra ko pasimokyti iš kaimynų, ypač Kinijos

Ashok Gulati, Ritika Juneja rašo: Indijos ekonominės politikos dėmesys turi būti skiriamas kokybiškam švietimui, įgūdžių ugdymui ir žemės ūkio reformoms.

Prireiks daug dešimtmečių, kol Indija pasivys JAV standartus. Bet jei per ateinantį dešimtmetį ar du orientuosimės į Kinijos standartus, Indijai galbūt pasiseks geriau. (C R Sasikumar)

Mes, indai, didžiuojamės savo nepriklausomybe ne tik rugpjūčio 15 d., bet ir kiekvieną metų dieną. Po šimtmečius trukusio pavergimo, kai 1947 m. rugpjūčio 15 d. indėnai pagaliau įkvėpė laisvės oro, mūsų vadovai įsipareigojo formuoti šalies likimą. Pasiekėme keletą etapų – nuo ​​skurdo mažinimo iki raštingumo gerinimo, gyvenimo trukmės ilginimo ir ekonomikos modernizavimo bei tautos aprūpinimo kosmosu ir skaitmeninėmis technologijomis. Viena iš svarbiausių technologijų, ko gero, buvo ta, kuri leido Indijai išmaitinti savo gyventojus – stebuklų sėklos, kurios išlaisvino žaliąją revoliuciją. Tos pokyčių sėklos atėjo iš išorės. Indijos mokslininkai juos pritaikė prie šalies klimato sąlygų, o šiandien Indija yra didžiausia ryžių eksportuotoja pasaulyje. Grūdų atsargos vyriausybės patalpose yra perpildytos ir viršija 100 mln.

Tačiau kai žvelgiame atgal į savo kelionę ir didžiuojamės savo pasiekimais, išmintis slypi ir apsidairyti aplinkui, kad įvertintume, kaip sekėsi kitoms tautoms, ypač toms, kurios pradėjo panašiai ar net prastesnėmis sąlygomis nei mes. Jei kai kurioms šalims sekėsi geriau nei mums, nedvejodami pasimokytume iš jų.

Pirmiausia pažvelkime į mūsų artimiausius kaimynus, kurie buvo nepriklausomos Indijos dalis, būtent Pakistaną ir Bangladešą. Džiugu matyti, kad nepriklausomai Indijai sekėsi geriau nei Pakistanui, vertinant pagal pajamas vienam gyventojui: Indijos pajamos vienam gyventojui 2020 m. siekė 1 960 USD (dabartinėmis PGP vertėmis buvo 6 460 USD), TVF skaičiavimais, o Pakistano pajamos 2020 m. vienam gyventojui tenkančios pajamos siekė vos 1260 USD (PGP 5150 USD). Tačiau Bangladešo, kurio nepriklausomos valstybės kelias prasidėjo 1971 m., pajamos vienam gyventojui buvo 2000 USD (nors 5310 USD PGP), šiek tiek didesnės nei Indijos ir tikrai daug didesnės nei Pakistano 2020 m.

Tačiau tikrasis Indijos palyginimas turėtų būti su Kinija, atsižvelgiant į abiejų šalių gyventojų skaičių ir tai, kad abi šalys savo kelionę pradėjo 1940-ųjų pabaigoje. Indija priėmė socialistinę strategiją, o Kinija ėmėsi komunizmo, kad aprūpintų žmonėms maistą, gerą sveikatą, išsilavinimą ir gerovę. Ironiška pastebėti, kad Kinija komunistinės eros piko metu – Didysis šuolis, 1958–1961 m. – dėl bado prarado 30 mln. Indija, priešingai, sugebėjo išvengti tokio siaubo su JAV parama per 480 PL grūdų importą.

Kinija, 1949–1977 m. prastai veikusi ekonomikos srityje, pradėjo keisti kelią į labiau į rinką orientuotą politiką, pradedant nuo žemės ūkio. Ekonominės reformos, apimančios namų ūkių atsakomybės sistemą ir žemės ūkio rinkų išlaisvinimą, lėmė vidutinį metinį žemės ūkio BVP augimą 7,1 procento 1978–1984 m. Ūkininkų realios pajamos per šį laikotarpį išaugo beveik 14 procentų per metus. Tai suteikė ne tik politinį teisėtumą vykdyti reformas ne žemės ūkio sektoriuje, bet ir sukūrė didžiulę pagamintų produktų paklausą, sukėlusią gamybos revoliuciją Kinijos miestų ir kaimų įmonėse. Likusi dalis yra istorija.

Iki 2020 m. bendras Kinijos BVP siekė 14,7 trilijono USD (24,1 trilijono USD dabartinėmis PGP), o JAV konkuruoja su 20,9 trilijonais USD. Tačiau Indija labai atsilieka, nes jos bendras BVP yra 2,7 trilijono USD (8,9 trilijono USD PGP). Tačiau gyvenimo kokybė priklauso nuo vienam gyventojui tenkančių pajamų PGP: JAV – 63 420 USD, Kinijoje – 17 190 USD, o Indijoje – 6 460 USD. Nenuostabu, kad tai netgi atsispindi Kinijos, kaip sporto šalies, iškilime. Neseniai pasibaigusiose Tokijo olimpinėse žaidynėse Kinija iškovojo antrą pagal dydį medalių skaičių – 88 (38 aukso) po 113 JAV medalių (39 aukso). Indija užėmė 48 vietą ir iš viso iškovojo 7 medalius (1 aukso).

Indijos vangūs rodikliai, palyginti su Kinija, kelia abejonių dėl jos ydingos demokratinės struktūros, dėl kurios, priešingai nei Kinija, ekonominės reformos ir politikos pokyčių įgyvendinimas yra sudėtingesnis. Manome, kad Indija dar tik auga kaip brandi demokratija, kurioje gerbiami skirtingų politinių partijų nuomonių skirtumai. Bet turime judėti greitai. Priešingu atveju būsime labai atsilikę nuo Kinijos, o be ekonominės gerovės net ginti savo sienas ir suverenitetą gali būti sunku.

Prireiks daug dešimtmečių, kol Indija pasivys Amerikos standartus. Bet jei per ateinantį dešimtmetį ar du orientuosimės į Kinijos standartus, Indijai galbūt pasiseks geriau. Atminkite, kad Kinijos reformos prasidėjo nuo žemės ūkio, o Indija iki šiol vengė žemės ūkio reformų. Net tam, kad gamyba augtų tvariai, turime didinti kaimo vietovių žmonių perkamąją galią. Tai turi būti daroma didinant jų produktyvumą, o ne dalijant nemokamas dovanas. Tam reikia investicijų į švietimą, įgūdžius, sveikatą ir fizinę infrastruktūrą, be to, daug didesnių žemės ūkio mokslinių tyrimų ir plėtros, tiek iš vyriausybės, tiek iš privataus sektoriaus. Tam reikalinga kitokia nei dabartinė institucinė sąranga. Žemės ūkio rinkų išlaisvinimas yra reformų paketo, kurio laikėsi Kinija, dalis. Tai pirmoji pamoka.

Antroji pamoka kiek prieštaringa: Kinija vieno vaiko normą priėmė 1979–2015 m. Dėl to jo pajamos vienam gyventojui augo daug greičiau. Indijos bandymai kontroliuoti savo populiaciją pavyko tik iš dalies ir labai lėtai. Prastas išsilavinimas, ypač mergaičių, yra šios nesėkmės priežastis. Privalomas gyventojų kontrolės priemonių vykdymas gali būti politinis bumerangas. UP teisės komisijos parengtas gyventojų kontrolės įstatymo projektas sukėlė daug diskusijų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad UP vidutinis šeimos dydis yra šeši – didžiausias šalyje (2011 m. surašymas) – palyginti su tik trimis Kinijoje, namų ūkių pajamų didinimas yra didelis iššūkis. Manome, kad ekonominės politikos dėmesys turi būti skiriamas kokybiškam švietimui, įgūdžių ugdymui ir žemės ūkio reformoms. Ar Indija gali tai padaryti? Tik laikas parodys.

Šis stulpelis pirmą kartą pasirodė spausdintame leidime 2021 m. rugpjūčio 16 d. pavadinimu „Mokomės iš Kinijos“. Gulati yra Infosys katedros profesorius, o Juneja yra ICRIER konsultantė