Nėra laimėtojų ir pralaimėtojų, tik išgyvenusieji
- Kategorija: Stulpeliai
Teismai nėra tinkami po pilietinio karo pradėti naują politinę tvarką.
Pietų Sudanas yra tik paskutinis atvejis, kai žlugus politinei tvarkai kilo ekstremalus smurtas. Thabo Mbeki ir Mahmood Mamdani
Konfliktas Pietų Sudane yra tik paskutinis atvejis, kai po politinės tvarkos žlugimo kilo ekstremalus smurtas. Tačiau užuot teikusi pirmenybę politinėms reformoms, tarptautinė bendruomenė daugiausia dėmesio skiria smurtautojų kriminalizavimui.
Nuo Šaltojo karo pabaigos pasaulis į Niurnbergo procesą žiūrėjo kaip į pavyzdį, kaip užbaigti po ekstremalaus smurto; pirmenybė teikiama tarptautiniams baudžiamiesiems procesams. Šis sveikas protas turėjo būti išnagrinėtas pastaraisiais mėnesiais po to, kai vis daugiau Afrikos Sąjungos šalių pasisakė už pasitraukimą iš Tarptautinio baudžiamojo teismo. Vietoj to, diskusijos buvo sutelktos į Afrikos lyderių motyvus, o ne į teismo procesų netinkamumą kaip atsaką į politiškai skatinamą masinį smurtą.
TBT sukurtas pagal Niurnbergo modelį. Tačiau masinis smurtas yra labiau politinis nei baudžiamasis reikalas. Skirtingai nuo kriminalinio smurto, politinis smurtas turi savo rinkėjų apygardą ir jį lemia problemos, o ne tik smurtautojai.
Aiškiausia Niurnbergo modelio alternatyva nuo tada, kai teismai baigėsi 1949 m., yra sudėtingas derybų rinkinys, žinomas kaip Demokratinės Pietų Afrikos konvencija (Codesa), kuri 1990-aisiais nutraukė apartheidą. Codesa derybose dalyvavo valdančioji Nacionalinė partija, Afrikos nacionalinis kongresas ir įvairios kitos politinės organizacijos. Jiems pavyko sukurti konstituciją, kuri pradėtų naują politinę tvarką po apartheido. Codesa pamoka yra ta, kad kartais geriau sustabdyti baudžiamosios atsakomybės klausimą, kol bus išspręsta pagrindinė politinė problema.
Niurnbergas atsiskleidė kaip priešingos logikos dalis. Buvo daroma prielaida, kad aukų interesai visada turi būti pirmoje vietoje naujoje politinėje santvarkoje.
Pagrindinis Niurnbergo teisingumo pagrindas buvo plačiai paplitusi prielaida, kad nugalėtojams ir pralaimėtojams (ar nusikaltėliams ir aukoms) nereikės gyventi kartu po pergalės. Tačiau Pietų Afrikos baltieji ir juodaodžiai turėjo gyventi kartu vienoje šalyje – kaip ir hutai ir tutsiai turėjo gyventi kartu po Ruandos genocido. Pietų Afrikos Codesa derybos buvo abiejų pusių pripažinimas, kad jų pasirinktas pasirinkimas nebėra pasiekiamas: nei revoliucija (išsivadavimo judėjimams), nei karinė pergalė (režimui) nebuvo kortoje. Abi pusės greitai suprato, kad jei grasinsite savo oponentus pasodinti į teisiamųjų suolą, jie neturės paskatų imtis reformų. Užuot kriminalizavęs ar demonizavęs kitą pusę, kaip buvo pagunda, jie susėdo pasikalbėti. Vakar mirtini priešai tapo tiesiog priešais.
Kaip smurtas Pietų Afrikoje 1990-ųjų pradžioje buvo gilaus susiskaldymo požymis, tas pats pasakytina ir apie ekstremalų smurtą šiandieninėje Kenijoje, Konge, Sudane ir Pietų Sudane. Niurnbergo stiliaus teismai negali išgydyti šių susiskaldymų. Mums reikia politinio proceso, kurį skatina tvirtas įsitikinimas, kad negali būti laimėtojų ir pralaimėtojų, tik išgyvenusieji.
Teismai nėra pritaikyti naujai politinei santvarkai po pilietinių karų įvesti; jie gali atsirasti tik po to, kai jau yra tokia nauja tvarka. Kadangi baudžiamieji procesai vyksta vadovaujantis logika „laimėtojas priima viską“ – tu esi nekaltas arba kaltas, – tiems, kurie pripažinti kaltais ir nubausti kaip nusikaltėliai, naujojoje politinėje santvarkoje neleidžiama gyventi. Pilietiniuose karuose niekas nėra visiškai nekaltas ir niekas nėra visiškai kaltas. O ekstremalus smurtas retai būna savarankiškas veiksmas. Dažniausiai tai yra smurto ciklo dalis. Aukos ir nusikaltėliai dažnai apsikeičia vietomis, o kiekviena pusė turi pasakojimą apie smurtą. Tiesiog reikalauti teisingumo aukoms, kaip tai daro TBT, rizikuojate tęsti pilietinį karą.
Žmogaus teisės gali būti universalios, tačiau žmogaus skriaudos yra specifinės. Giliai mąstyti apie žmogaus skriaudas reiškia kovoti su problemomis, kurios sukelia ekstremalaus smurto aktus, o tai reiškia, kad reikia mažiau dėmesio skirti nusikaltėliams ir tam tikriems žiaurumams ir būti atidesniems problemoms, kurios sukelia nuolatinius konfliktų ciklus, iš kurių bendruomenės turi išeiti. Kad tai įvyktų, negali būti nuolatinio aukos ir kaltininko tapatybės priskyrimo. Vietoj to turi būti vykdomas politinis procesas, kurio metu visi piliečiai – vakarykštės aukos, nusikaltėliai ir pašaliniai asmenys – galėtų susidurti vienas su kitu kaip šiandien išgyvenusieji.
Mbeki, 1999–2008 m. Pietų Afrikos prezidentas, ėjo Afrikos Sąjungos pasiuntinio Sudane ir Pietų Sudane pareigas. Mamdani yra Makerere socialinių tyrimų instituto Kampaloje (Uganda) vykdomasis direktorius ir Kolumbijos universiteto (JAV) profesorius. „The New York Times“.