Atsisveikink su „bidai“

Atsisakykime minties, kad moterys savo vyro namus priima kaip savus.

bidai, vyrasDukros išvykimo baigtumas ir sunkumas Indijos namų ūkiuose ir regionuose labai skiriasi. (Šaltinis: Wikimedia Commons)

Tie, kurie matė – gerokai anksčiau nei visi kiti – kad britai Indijoje nevaldo verslo arba kad Sati buvo nežmoniškas, pamatė kažką svarbesnio už svetimą dominavimą ar ritualinį neteisingumą. Jie pamatė, kad įmanoma kitokia socialinė realybė. Neseniai priimtas Aukščiausiojo Teismo sprendimas, pagal kurį vyras iš savo žmonos, atsisakęs dalytis namais su tėvais, skyrybas suteikia mums galimybę pakalbėti apie problemą, kuri sena kaip kalvos, bet nepalikome ginčytina. Paklauskite bet kurio iš tėvų, kuris užaugino ir mylėjo dukrą, ir jie papasakos apie sielvartą, kurį jautė, kai dukra po santuokos paliko namus ir šeimą.

Indijos namų ūkiuose ir regionuose šio išvykimo baigtumas ir sunkumas labai skiriasi. Tai svyruoja nuo šeimų, kuriose bahu turi gauti leidimą vykti į savo gimdymo namus, jei iš viso turi vykti, iki mažumos, kur nėra jokių apribojimų, kaip glaudūs jos ryšiai su tėvais. Nepriklausomai nuo to, kur šiame kontinuume yra šeimos, lūkestis, kad mergina nutrauks ryšius su šeima ir priims vyro šeimą kaip savo, yra beveik visuotinis.

Pirmoji šeima kiekvienam asmeniui, vyrui ar moteriai, yra šeima, kurioje gimėme ir (arba) užaugome ir kurioje esame mylimi be jokios priežasties. Tikėtis, kad moteris nutrauks arba pakeis savo ryšius su šia šeima ir apkabins svetimą, yra žiaurus lūkestis. Nepaisant visų apsimetinėjimo, jis niekada nepasiteisino. Šis modelis niekam netinka, todėl laikas jo atsisakyti. Belieka tik įsivaizduoti tėvų, kurių dukterys yra ištekėjusios ir negali jų pasirūpinti, vienatvę. Įsivaizduokite, kokias emocijas išgyvena šios dukros, kai tarnauja svetimoje vietoje, kurią pareigingai sukūrė namais, o jų pačių tėvai trokšta aplankyti.

Šis modelis netinka ir sūnui bei jo tėvams. „Saas-bahu“ serialai nebūtų tokie sėkmingi, jei taip būtų. Tai, ką mato šie namai, yra begalinis malonumo ir nepatenkinimo virvės traukimas. Begalinis lūkesčių susidūrimas iš visų pusių. Dėl ramybės stokos kenčia ne tik saas bahu, bet ir kiekvienas šeimos narys.

Alternatyva dabartiniam scenarijui nėra sudėtinga. Švęskime kiekvieno vaiko gimimą, nes nei vienas vaikas, nei vyras, nei moteris niekada neišnyks. Kai šie žmonės užauga ir pasirenka tuoktis, tegul pasirenka gyventi savarankiškame name, sūnaus tėvų ar dukters tėvų namuose – visos šalys nusprendžia remdamosi aplinkybėmis ir patogumu, o ne griežtomis socialinėmis tradicijomis. O kalbant apie tėvų poreikių tenkinimą, ar nėra akivaizdu, kad reikia rūpintis abiem tėvais? Tam reikės didžiulių socialinių, teisinių pertvarkymų. Tačiau kai tai, ką norime pasiekti, yra aiškiai matoma, viskas, ką reikia padaryti, kad tai pasiektume, yra tik žingsnis.