Globalizuotame pasaulyje gimtoji kalba vis labiau praranda gyvybingumą

Vietinių kalbų egzistavimas vis labiau lokalizuotas ir ribotas – jas pribloškia pasaulinės rinkos, pasaulinė ekonomika ir pasaulinės įmonės. Gimtoji kalba pamažu nyksta dėl šių stulbinančių įtakų ir nustumiama į ribinę erdvę globaliame kaime.

Vasario 21-oji – pasiaukojimo ir sielvarto diena. Auka už gimtąją kalbą.

1952 m. vasario 21 d. tuometiniame Rytų Pakistane prasidėję protestai prieš urdu kalbos įvedimą Bangladeše pradėjo bengalų kalbos judėjimą ir yra Tarptautinės gimtosios kalbos dienos branduolys. UNESCO pripažinimas buvo suteiktas 1999 m., paskelbdamas, kad tai yra diena, skirta stebėti ir švęsti vietines kalbas visame pasaulyje. Norėta išlaikyti ir plėtoti gimtąją arba pirmąją kalbą, saugoti brangų pasaulio kalbų paveldą. Ar tai vyksta realybėje?

Vietinių kalbų, kaip ir daugumos etninių kultūrų, egzistavimas vis labiau lokalizuotas ir ribotas – jas pribloškia pasaulinės rinkos, pasaulinė ekonomika ir pasaulinės įmonės. Gimtoji kalba pamažu nyksta dėl šių stulbinančių įtakų ir nustumiama į ribinę erdvę globaliame kaime. UNESCO ataskaitoje teigiama, kad kasdien pasaulyje nyksta beveik 1500 etninių kalbų. Jų vietą uzurpuoja užsienio kalbos, kurios palengvina ir garantuoja sėkmingą prekybą ir prekybą bei skatina ekonomiką.

Išsamus gimtosios kalbos mokėjimas leidžia sklandžiau įsisavinti užsienio kalbas ir kultūras. Šiaurės šalys po ilgų bandymų ir vertinimų pasisakė už dviejų kalbų mokymąsi nuo pradinės mokyklos lygio: žemės ir gimtosios. Tolimuose šalių, tokių kaip Švedija ir Norvegija, regionuose, kur gyvena įvairių etninių grupių žmonės (daugiausia migrantai dėl politinių priežasčių), pradinėse mokyklose paprastai mokoma vietinių kalbų. Mačiau, kaip bengalų kalba mokoma daugelyje Švedijos, Norvegijos ir Suomijos priemiesčių mokyklų. Studentai dažniausiai yra pradinių klasių mokiniai, o jų tėvai yra politiniai migrantai; mokytojai daugiausia kilę iš Bangladešo, o kai kurie – iš Vakarų Bengalijos.



Pastaruoju metu kelios Vokietijos valstybės įdiegė šią sistemą, pirmiausia reaguodamos į Turkijos žmonių raginimus. Nuo 2015 m. ji apima arabų pabėgėlius. Bangla, hindi, urdu ir tamilų kalba dar neranda vietos iš dalies dėl to, kad studentų yra mažiau, o įgudusių mokytojų nėra taip lengva rasti. Kita priežastis – pabėgėlių iš subkontinento skaičius mažėja; griežti įstatymai riboja jų antplūdį. Tačiau bengalai jau seniai gyvena JK. Didžiosios Britanijos parlamente yra daug Bangladešo kilmės parlamentarų, kurie dabar yra Didžiosios Britanijos piliečiai. Bent keliolika Bangla savaitraščių leidžiama tikrame Londone. Keturi televizijos kanalai (vienas iš jų sylheti kalba) ir šešios Bangla radijo stotys (FM kanalai) baigiasi Anglijoje. Italija yra antroje vietoje pagal bengalų gyventojų priėmimą. Ten taip pat gana populiarūs Bangla laikraščiai, televizija ir radijas. Portugalija, Graikija ir Beneliuksas (Belgija-Nyderlandai-Liuksemburgas) gyvena 20 000 žmonių iš Bangladešo ir Vakarų Bengalijos. Šiaurės Amerika, žinoma, šiuo atžvilgiu yra gerokai priekyje. Vien iš Niujorko leidžiama daugiau nei tuzinas Bangla savaitraščių; radijas ir televizija yra vienodai populiarūs, kaip ir Bangla knygų mugės ir susijusios programos. Vaizdas nesiskiria Kanadoje.

Taigi atrodo, kad bengalai yra visame pasaulyje. Bet ar tą patį galima pasakyti apie jų kalbą, Bangla? Ar ji skatinama ir skatinama vystytis už savo ribų? Visai ne. Atsižvelgiant į tai, kad banglakalbių gyventojų iš dviejų bengalų užima septintąją vietą pasaulyje, bangla kalba vargu ar turi reikšmingą statusą. Nors Heidelbergo universiteto (Vokietija) Azijos katedroje mokoma bengalų kalbos, ją mokančių studentų skaičius yra ne daugiau kaip 10. Berlyno laisvajame universitete bengalų kalbos pamokos nebevyksta. Priežastis? Studentų trūkumas. Bengalų kalbos mokymasis negarantuoja darbo užsienyje; taip pat jaunimas nelinkęs vertinti bengalų literatūros. Bengalų skaitytojai Vokietijoje beveik nepripažino kurio nors poeto ar autoriaus bengalų kalba – jų susidomėjimas nustojo su Rabindranathu Tagoru.

Vakarų Bengalijoje bangla daugiausia laikoma Bangladešo kalba; Hindi yra pripažinta Vakarų Bengalijos ir Indijos kalba. Prieš smerkiant tokį teiginį, reikia pažymėti, kad beveik 53 procentai žmonių Kalkutoje kalba hindi kalba. Iškabos hindi arba anglų kalbomis reguliariai matomos įvairiose Kolkatos vietose. Bangladeše ir Vakarų Bengalijoje tėvai siunčia savo globotinius į mokyklas, kuriose mokoma anglų kalbos. Ar jie taip pat nori supažindinti vaikus su banglų kalba ir literatūra?

Vasario 21-oji – pasiaukojimo ir sielvarto diena. Auka už gimtąją kalbą. Tačiau nuo Bangladešo išvadavimo ši diena įgavo šventinį mastą, o jo širdyje esantis idealas yra pamirštas. Tačiau negalime nieko dėl to kaltinti. Poezijos seansai, literatūriniai sambūriai; mėnesio trukmės knygų mugės; ilgiausiai trunkančios knygų mugės pasaulyje; jaunuoliai, besigrūdantys knygynuose, įsisavinantys knygų mugių kultūrą, bet ne visai perkantys knygas – tai yra papuošalai, kuriais nusprendėme pasitenkinti.

Vasario 21-oji ne tik pažymėjo judėjimą už gimtąją kalbą; tai paskatino laisvės atžalą išdygti ir žydėti Bangladeše. Tai įskiepijo mums gausybę. Mes buvome tokie euforiški dėl šios dienos, kad pamirštu, kad tai yra ir mano gimtadienis. Mano draugai ateina ir klausia manęs per mano gimtadienį: ar šiandien linksminamės? O gal liūdime? Jie prisimena, kad gimiau 1952 m. vasario 21 d. Doharparoje, Pabnoje. Bangla kalba gimė tavo gimtadienį, sako jie. Perfrazuoju jų gerą nuotaiką rimu ar dviem: gyvenu savo kalba/ Ir mano kalba gyvena manyje.

Šis straipsnis pirmą kartą pasirodė spausdintame leidime 2021 m. vasario 20 d. pavadinimu „Praradimo kalba“. Rašytojas yra Bangladešo poetas. Kūrinį iš originalo į bengalų kalbą išvertė Swati Ghosh.