Tapti tuo, ko nekenčiame

Indijos demokratija neturėjo Pakistano trūkumų. Kodėl tada Indija norėtų mėgdžioti Pakistaną?

Pakistanas, sekuliarizmasPakistanas turėjo būti pamoka, kaip nesukurti valstybės XX amžiuje.

Tokį išsigandusį pakistaniečio liberalą, kaip aš, šokiruoja sužinojus, kad Indijoje yra kažkas, norintis iš Indijos Konstitucijos pašalinti žodį sekuliarus. Pakistane šis žodis yra stigma ir praėjome momentą, kai iš tikrųjų buvo galima ginčytis dėl grįžimo prie sekuliarizmo, pavyzdžiui, Indija. Oficialioje Indijos Respublikos dienos reklamoje iš tikrųjų buvo senas Konstitucijos preambulės paveikslas be žodžių pasaulietinis ir socialistinis. Ar Indija nori tapti panaši į Pakistaną?

Christophe'as Jaffrelotas žurnale „The Indian Express“ („The Retrial of Godse“, sausio 30 d.) rašė, kad BJP parlamentaras norėjo pakelti M.K. Gandhi žudikas Nathuramas Godse buvo patriotas, nes žudė dėl tikslo. Tikėtina, kad Gandhi mirė be priežasties. Visa tai vyksta Indijai įkopiant į pasaulinės galios statusą. Mes, Pakistane, manėme, kad ankstyvieji Pakistano viduramžiai po daugybės nesėkmių nurims ir valstybė bus priversta išsigandusio pasaulio tapti pasaulietine. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad Indija, nepaisant Hindutvos, nusigręžtų į modernią valstybę, kurią sukūrė tokie puikūs vyrai kaip B.R. Ambedkaras.

Pakistanas turėjo būti pamoka, kaip nesukurti valstybės XX amžiuje. Musulmonas turi turėti šariato užuomazgas ir atsitrauks nuo šiuolaikinės valstybės, kad ir kokia ji būtų išsivysčiusi. Indijos demokratijoje tokių ydų nebuvo. Kodėl Indija turėtų mėgdžioti Pakistaną, bandydama tapti tuo, ko nekenčia?



[susijęs įrašas]

Pakistano istorikė Ayesha Jalal, diagnozuodama valstybės žlugimą Pakistane savo naujausioje knygoje „Kova už Pakistaną“ (2014), sako, kad musulmonai tiesiog negalėjo suderinti savo ideologijos su šiuolaikinės valstybės sąlygomis. Ulema (islamo mokslininkai) gali reikalauti vientisos valstybės, tačiau dažnai jiems trūksta galios įgyvendinti tai, ką turi omenyje; ir kadangi jie turi omenyje ne funkcinę islamo valstybę, o utopiją, jų valdoma islamo valstybė gali tapti panaši į visas utopijas, pradedant nuo tos, kurią vizualizavo Platonas. Pavojai tyko ulemos valios stokos spręsti praktinius taikos tarp vietinių bendruomenių palaikymo, ekonominių ir socialinių santykių reguliavimo ar sferos gynimo nuo išorinių grėsmių klausimus.

Būtent vietos bendruomenėms kyla grėsmė dėl to, kuo tapo Pakistanas – civilizacijos konfliktas. Religija nesugebėjo surišti Pakistano; tai neprieis ir Indijos. Po to, kai tai bus padaryta su musulmonais ir krikščionimis, tai bus ir induistai. Taip atsitiko Pakistane. Sausio 30 d., praėjus vos mėnesiui po to, kai Pešavare nužudėme savo vaikus, įvykdėme dar vienas musulmonų žudynes Sinde.

Istorikas Venkatas Dhulipala savo knygoje „Naujos Medinos kūrimas: valstybės galia, islamas ir Pakistano ieškojimas vėlyvojoje kolonijinėje Šiaurės Indijoje“ nuostabiai išanalizavo, koks turėjo būti Pakistanas. Ar toks ketinimas buvo Indijos gimimo metu? Knygoje yra skyrius apie Ambedkarą, ginantį Pakistano sukūrimą induistų naudai, o Jinnah norėjo sukurti Pakistaną musulmonų naudai. Ambedkaras savo traktate Mintys apie Pakistaną (1941 m.) teigė, kad Indijos musulmonai buvo per daug religingi, kad išlaikytų bendruomeninę harmoniją naujoje valstybėje. Jo Pakistanas priklausė nuo taikaus gyventojų perdavimo, kuris, deja, neįvyko.

Ar Ambedkaras 1941 m. galėtų įsivaizduoti, kad Indija eina Pakistano keliu? Šiose savo knygos eilutėse jaučiamas nuojauta: Induistai vienu metu pripažino, kad be socialinio efektyvumo neįmanoma nuolatinė pažanga kitose veiklos srityse; kad dėl piktų papročių padarytos nedorybės induistų visuomenė nebuvo efektyvi; ir kad reikia dėti nepaliaujamas pastangas išnaikinti šias blogybes... [Todėl] Nacionalinio kongreso gimimą lydėjo Socialinės konferencijos įkūrimas [kurios tikslas buvo] pašalinti silpnąsias induistų draugijos socialinės organizacijos vietas. Žinoma, Kongresas politinę reformą laikė svarbesne, todėl laimėjo politines reformas pasisakanti partija, o Socialinė konferencija išnyko ir buvo pamiršta. Kartu su juo iš induistų draugijos dingo ir socialinių reformų potraukis.

Knygoje „Musulmon Sion: Pakistan as a Political Idea“ (2013 m.) Faisalis Devji įdomiai manė, kad Pakistano judėjimas siekia religinės utopijos, tokios kaip Izraelio Sionas, ir daugelis musulmonų klaidingai manė, kad Izraelis yra religinė valstybė, taigi ir pavyzdys Pakistanui. Oficialus Izraelio pavadinimas yra Madinat (sic) Yisrael. Tačiau tik neseniai Izraelis nuėjo Indijos keliu, vienintelis skirtumas yra tas, kad Indija turi Konstituciją su pasaulietine parašyta, o Izraelis neturi konstitucijos.

Ironijos čia nesibaigia. 2012 m. buvusi konservatyvi Izraelio ministrė Tzipi Livni atsistatydino iš savo partijos „Kadima“, sakydama, kad Binyaminui Netanyahu valdant Izraelis tapo religingas ir kad halakha (šariatas) buvo bandoma plėšytis valstybės, kuriai reikia konstitucijos ir aiškaus apibrėžimo, nenaudai. kokia iš tikrųjų yra žydų valstybė. Ji sakė: „Žydų valstybės prasmė yra iš nacionalinės, o ne religinės perspektyvos. Ir mes turime tai apibrėžti konstitucijoje.

Pakistano perspektyvos yra niūrios, nes islamo pasaulis pasekė savo ideologiniu keliu – demokratijos troškimu atsiskleidžia neginčijamai ideologijos sąlygoms. Pakistanas sekamas net tokiu būdu, kaip jie nukerta galvas nekaltiems musulmonams Irake, Sirijoje ir Nigerijoje. Net kai Pakistano armijos vadas siekia atkeršyti Talibanui už tai, kad Pakistano kareiviai nukirto galvas, teisininkai ir į pensiją išėję teisėjai gina policininką, nužudžiusį tuometį Pendžabo gubernatorių Salmaną Taseerį, apkaltindami jį šventvagyste, kurios jis niekada nepadarė.

Tapti tuo, ko nekenčiate, yra natūralus žmogaus atsakas, kai siekiate priimti sprendimą. Gandis jai priešinosi ir pasaulio, bandančio kovoti su dominuojančia tvarka, neatkartodamas jos blogybių, pripažino jį pranašu. Kaip Indija evoliucionavo remiantis Gandhio vizija ir Ambedkaro parengta konstitucija? Tai, kiek ši pliuralistinė evoliucija įsišaknijo, lems konflikto, kurį Indija patirs artimiausiomis dienomis, lygį. Žinoma, daug kas atleidžiama, jei ekonominė sėkmė yra apčiuopiama ir žmonės nebekovoja dėl mažėjančios bendruomeninės erdvės. Tačiau sintezė hegelio prasme turi nugalėti anksčiau nei vėliau.

Rašytojas yra „Newsweek Pakistan“ konsultacinis redaktorius